Linas Jonauskas: Distopinė Lietuva, kurioje į Ispaniją nuvykti lengviau, nei pasivaikščioti po Labanorą

Linas Jonauskas: Distopinė Lietuva, kurioje į Ispaniją nuvykti lengviau, nei pasivaikščioti po Labanorą

Kiek laiko dar Lietuvos žmonėms reikės kęsti niekuo nepagrįstus judėjimo tarp savivaldybių apribojimus? Kiek ilgai dar bus eksperimentuojama su žmonių psichine sveikata, atėmus iš jų galimybę nuvykti pavaikščioti, pailsėti gamtoje? Kiek ilgai žmonės bus baudžiami už tai, kad nuvyko pasivaikščioti ne jų savivaldybėje esančiame miške, pabėgioti ar pavaikščioti pažintiniame take, pasivaikščioti pajūryje ar pažvejoti prie ežero?

Beveik 10 000 žmonių, pasirašę peticiją „Už teisę būti gamtoje!“, ragina institucijas kuo greičiau sušvelninti judėjimo tarp savivaldybių apribojimą, kad gyventojai turėtų daugiau galimybių leisti laisvalaikį, sportuoti parkuose, pažintiniuose takuose ir žvejoti prie vandens telkinių, nutolusių nuo savivaldybės, kurioje jie gyvena.

Kuo pavojinga šeima, kuri viena vaikšto miške ar vienui vienas su meškere prie ežero sėdintis žvejys?

Tuo tarpu Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė neseniai pareiškė, kad visiškai atsisakyti judėjimo tarp savivaldybių ribojimo bus galima tada, kai sergamumo rodiklis sieks 100 atvejų 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų. Šiuo metu sergamumo rodiklis siekia 414,9 atvejo 100-tui tūkst. gyventojų per 14 dienų.

Ar tikrai reikia laukti tokių pokyčių pasivaikščiojimui gamtoje? Juk įrodyta, kad SARS-CoV-2 virusas daugiausia plinta uždarose, blogai vėdinamose  patalpose, kuriose ilgesnį laiką arti (mažiau nei 1 metro atstumu) vienas šalia kito būriuojasi žmonės. Kuo pavojinga šeima, kuri viena vaikšto miške ar vienui vienas su meškere prie ežero sėdintis žvejys?

Jei bijoma buriavimosi gamtoje, kaip tik reikia ieškoti kardinaliai priešingų strategijų. Esant geram orui Vilniaus miesto parkuose tikrai kartais sunku ir prasilenkti nuo žmonių kiekio. Jei jie visi turėtų daugiau galimybių būti gamtoje, toliau nuo populiariausių, žmonių apgultų parkų, nuvykti į atokesnius miškus, policijos pareigūnams savaitgalio metu nereikėtų budėti ir vaikyti nuo kalniukų su rogutėmis besileidžiančių vaikų.

O ką daryti tiems, šalia kurių namų nėra jokių pasivaikščiojimo takų, miškų, kur galima būtų pasiilsėti? Norintys keliauti dažniausiai ir taip suranda tam būdų, o pareigūnai ne visada turi galimybes patikrinti keleivių pateikiamas pažymas ar kitus dokumentus.

Priminsiu, kad gyventojų judėjimo tarp savivaldybių ribojimas buvo pasitelktas išskirtinai šventėms – tam, kad būtų sulaikytas viruso plitimas tarp šeimų, giminių. Šventės praėjo, o neadekvatūs ribojimai liko.

Dar daugiau – tapome tarsi kokie distopinio romano herojai, kurie į Ispaniją gali nuvykti lengviau (jei numatytas skrydis, judėjimas nevaržomas), nei pasivaikščioti Labanoro miškuose.

Priverstinis užsidarymas namuose lėmė ir išaugusį smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičių.

Buvimas gamtoje pandemijos laikotarpiu yra itin svarbus ne tik dėl fizinės, bet ir psichinės sveikatos.

Įvairūs tyrimai rodo, kad pandemija ir visi karantino apribojimai labai paveikė žmonių psichologinę savijautą: fiksuojamas didėjantis nerimas, depresyvios mintys, kylanti savižudybių kreivė. Priverstinis užsidarymas namuose lėmė ir išaugusį smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičių.

Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad buvimas gamtoje, sportas, fizinis aktyvumas teigiamai veikia kraujotaką, kuri aprūpina visą organizmą didesniu deguonies ir kitų maisto medžiagų kiekiu.  Buvimas lauke stiprina imuninę sistemą, padeda sumažinti su depresija susijusias nuotaikas, nes sportuojant, aktyviai leidžiant laiką gamtoje gerėja seratonino apytaka, todėl mažėja nerimo lygis.

Laikas užversti šios distopinės realybės puslapį ir leisti žmonėms gyventi pilnavertišką gyvenimą, kuriame neribojamas poilsis gamtoje.

Susiję straipsniai

Close